Kuo dinamiškesnis įvykis, kuo jis įvairesnis ir spalvingesnis, tuo didesnis jis iššūkis fotografui. Įvykiai nelaukia, kol fotografas suras gražesnį rakursą, pasikeis objektyvą ir susifokusuos, jie tiesiog vyksta. Ir dažniausiai nesikartoja. Asmeninės ir visuomeninės šventės, sportas ir koncertai – tai tik akimirkų srautas. Pagavai ar praradai.

Tik atrodo, kad fotografuoti objektus, kurie nejuda, yra paprasta. Fotografui reikia galvoti apie šviesą, rakursą, tinkamą optiką, ir, kas svarbiausiau, sugebėti nufotografuoti tą objekto dvasią, kuri kiekviename, net nejudančiame, daikte yra sunkiai pagaunama.

Miestai, gamta, vaizdai, vietos – sustingusios ar gyvos, turistiniai atvirukai ar netikėti rakursai, plačiausi kampai ar tik detalės – ir nesvarbu, ar kada nors ten buvai, fotografas turi mokėt sukelti tikrų prisiminimų iliuziją.

Kam reikia tiek daug kadrų, kad atrinkti, kur žmogus atrodo gražesnis? Anaiptol. Žmonės linkę slėptis, ypač prieš objektyvą. Besikartojantys kadrai tik leidžia pagauti tas kelias akimirkas, kai žmogus būna nuoširdus.

Jie visur aplink mus. Jei fotografas nuoširdžiai nesidomi abstraktais, jis peržengia juos ir praeina pro šalį. Jei jis nori matyti abstraktus, viskas gali jais virsti.

Gyvūnų nuotraukos visada mielos ir tinka viskam. Kaip ir vaikų. Kaip ir vaikų - visada nuoširdžios. Kaip ir gėlės.